Seniau ant to kalno, stačioje pusėje, netoli viršaus, buvę urvai. Iš tų urvų kas vakarą, saulei leidžiantis, išeidavusi mergaitė, milžtuvėlę rankoj turėdama, ir šaukdavusi:
- Tbruka, tbruka, tbruka!
Kai žmonės eidavę artyn, ji pasislėpdavusi.
Piemenys, ten ganydami bandą, vienam kepurę įmetė į tą urvą, o patys nubėgę šalin. Tas, be kepurės pasilikęs, verkė, apie tą urvą vaikščiodamas. Neilgai trukus minėta mergelė išnešusi jam kepurę, aukso pinigų pripiltą. Tas džiaugdamasis parbėgęs namo. Apie tai išgirdę, aplinkiniai žmonės susitarė eiti kasti tą urvą. Bet ką jie per dieną kasę, tas po nakties buvo užgriuvę. Taip ilgai besidarbuojant, jiems atsibodo, metė tą darbą. Nuo to laiko ant to kalno daugiau nieko nebematę.
,,Kai milžinai gyveno”, Vaga, V.1983m.

Piliakalnis istoriniuose šaltiniuose neminimas. Žmonės jį laiko alkakalniu. Imant žvyrą aptiktas kultūrinis sluoksnis.Rasta mažytė žalvario vielos grandinėlė, kuri eksponuojama Žeimelio kraštotyros muziejuje (Joniškio rajonas). Pasak žmonių piliakalnyje dar rasta ietigalių ir monetų.